Teisininkai

 

 Išsivysčiusiose Vakarų šalyse įmonių bankrotas – įprastas ekonominis reiškinys, neatsiejamas rinkos santykių atributas, skainantis technikos, gamybos ir visuomenės pažangą. Vienos įmonės, nesugebėdamos rungtis dėl prekių realizavimo rinkos, žlunga, kitos pradeda savo veiklą. Prancūzijos nacionalinio statistikos ir ekonomikos tyrimo instituto duomenimis, 1986-1992 m. bankrutavusių įmonių skaičius išaugo dvigubai. 1993 m. bankrutavo 69,1 tūkst., arba 3,3 proc. visų šalies veikiančių įmonių, 1994 m. – 58,6 tūkst., arba 2,8 proc. veikiančių įmonių. JAV statistikos duomenimis, kasmet apie 1 proc. veikiančių įmonių bankrutuoja. Šalyje kasmet pradeda savo veiklą apie pusė milijono naujų firmų ir savarankiškų verslininkų. 50 proc. jų neišsilaiko nei 18 mėnesių. Vokietijoje laikoma normaliu reiškiniu, kai, esant palyginti stabiliai šalies ekonomikai, per metus bankrutuoja apie pusė naujai įsteigtų įmonių.

Ši gana didelė bankroto norma rodo prisitaikymo prie rinkos konjunktūros sunkumus. Pats bankroto pavojus verčia firmų vadovus būti atsargiems priimant sprendimus ir palaikant tokį rentabilumo lygį, kad būtų galima grąžinti kreditus.

Svarbiausios bankroto priežastys paprastai būna per dideli gamybos kaštai, mažas konkurencingumas ir kt. Šie nesklandumai gali sukelti firmos nemokumą.

   Požymiai, rodantys nepatenkinamą firmos būklę

 

Tarp daugelio rodiklių, leidžiančių susidaryti vaizdą apie firmos nesėkmingą veiklą ar net gresiantį bankrotą, galima paminėti būdingiausius.

Firmos veiklą geriausiai parodo finansinė ataskaita, jos palyginimai su praėjusių metų ataskaita, pirmiausia piniginių išlaidų ir įplaukų balansas. Tai dokumentas, parodantis,kiek pinigų reikės investuoti į projektą atskirais laiko tarpais, t.y. iki realizavimo pradžios ir darbo metu. Rinkos ekonomikos sąlygomis piniginiai srautai turi būti planuojami labai kruopščiai ir apgalvotai. Jeigu prekių realizavimas bus susijęs su ilgalaikiu lėšų įšaldymu atsiskaitymuose su pirkėjais, t.y. debitoriniuose įsiskolinimuose, tai norint palaikyti įmonės likvidumą, teks reguliariai įdėti papildomai lėšų, o tai padidins ir investicijų poreikius.

Kitas finansinis dokumentas, atspindintis firmos veiklą,- buhalterinis balansas. Jame parodami firmos aktyvai, jų formavimo šaltiniai pasyvai, t.y. įsiskolinimai bei investicijos. Dideli balanso struktūros pokyčiai (aktyvų ar pasyvų staigus padidėjimas ar sumažėjimas) rodo nestabilią firmos padėtį.

Susirūpinimą kelia ir tokie atvejai, kai firma ne laiku atsiskaito su savo darbuotojais, finansų organais ir akcininkais.

Reikėtų paminėti ir produkcijos pardavimų apimties rodiklį. Jis geriausiai apibūdina firmos ekonominį potencialą. Jeigu firmos realizavimo apimtys mažėja, vadinasi produkcija neturi paklausos, prarandamos realizavimo rinkos. Lėšos, įdėtos į gamybą, panaudojamos neefektyviai. Firma turėtų ieškoti naujų realizavimo rinkų arba pradėti gaminti naujas produkcijos rūšis.

Kitas rodiklis, bylojantis apie nuostalingą įmonės veiklą, – dideli bendrieji kaštai. Konkurencijos sąlygomis firma, turinti mažiausius kaštus, visada atsiduria geresnėje padėtyje už didesnius kaštus turinčią firmą. Rinkos ekonomikoje įprasta, kad dėl konkurencijos nusistovi vidutiniai gamybos kaštai. Juo jie mažesni, tuo didesnis gamybos masto efektas. Gamyba laikoma optimizuota, kai susidaro optimalus santykis tarp gamybos masto ir gamybos kaštų. Gerai dirbančios įmonės gali mažinti gamybos kaštus diegdamos technologines naujoves, modernizuodamos gamybą, mažindamos broką, diegdamos racionalias darbo organizavimo formas ir pan. Realizuodamos pagamintas prekes, įmonės padengia bendruosius kaštus ir gauna numatytą pelno normą. Jeigu bendrieji kaštai didesni už rinkos kainą, įmonė patiria nuostolių, todėl gamybos tęsti neapsimoka.

Dar vienas rodiklis, neigiamai apibūdinantis firmos veiklą, – pernelyg didelės gaminių kainos. Jeigu firma, norėdama gauti didesnį pelną, dirbtinai padidina prekių kainas, ji anksčiau ar vėliau patirs nuostolių dėl realizavimo apimties sumažėjimo. Rinkos sąlygomis kainos gali būti didinamos tik naujai, modifikuotai produkcijai, kadangi šį didėjimą sąlygoja tos produkcijos gamybos įsisavinimo didesni kaštai bei didesnė gaminio paklausa. Tačiau patenkinus didžiąją dalį ir esant analogiškos produkcijos gamintojų konkurencijai, kainos ima mažėti.

Blogą firmos padėti parodo ir didelis materialinių atsargų kiekis (gatavas produkcijos, nebaigtos gamybos žaliavų bei medžiagų ir kt.). į materialines atsargas yra investuoti pinigai, todėl labai svarbu, kad jos būtų optimalios. Esant minimalioms atsargoms, firma gali turėti nuostolių dėl neritmingo darbo, nes užsakovai neritmingai gaus produkciją. Taigi firma gali prarasti klientus. Per didelės atsargos reiškia įšaldytas lėšas, materialinės vertybės lieka gamybinėse atsargose ir dažniausiai nurašomos į gamybos nuostolius. Kad firma galėtų efektyviai dirbti, turi būti sukurtas materialinių atsargų reguliavimo ir kontrolės mechanizmas. Atsargų reguliavimas ir kontrolė skatins firmas laiku ir kuo mažiausiomis rinkos kainomis įsigyti reikiamų materialinių išteklių. Sumažėjus į atsargas investuotoms lėšoms, pagerėja firmos finansinė padėtis. Firma galės skirti daugiau lėšų įvairių naujovių diegimui.

Galima paminėti daugiau rodiklių, kurie parodo nepatenkinamą firmos padėtį: kapitalo stoka, pasenusios technologijos, neritminga gamyba ir kt.

Didelės žalos gali padaryti ir firmos vadovo klaidos. Prastai organizavus gamybos valdymą, dažnai žlunga net geri, perspektyvūs projektai. Vadovas, nesugebantis tinkamai pasirinkti strategijos, tiksliai įvertinti prioritetų, suvokti ir diegti naujos technologijos, – negali tikėtis, kad jo firmą lydės sėkmė.

Realus būdas sutvarkyti reikalus – parengti vienų ar kitų klausimų prioritetinę skalę ir sutelkti pajėgas pagrindiniams klausimams išspręsti. Klysta tie vadovai, kurie vadovaujasi finansiniais prioritetais, t.y. didelis pelnas jiems svarbiausias tikslas. Pelno „spaudimas“ trukdo įgyvendinti ilgalaikes gamybines- technologines strategijas, negatyviai veikia firmos konkurencingumą, investicijas, kaupimą. Kaip rodo užsienio firmų patirtis, sėkmės susilaukia tik tas gamintojas, kuris pasiūlo prekes, geriausiai atitinkančias pirkėjų poreikius. Todėl vadovas, remdamasis informacija ir atlikta analize, privalo priimti sprendimus, labiausiai tinkamus vartotojui. Praktikos analizė rodo, kad vartotoją labiausiai domina gaminio kaina, jo kokybė ir aptarnavimas. Taigi vadovo pareiga yra užtikrinti, kad daugiausia lėšų bei pastangų būtų skiriama minėtų rodiklių gerinimui.