Teisininkai

Kai firma nesugeba sumokėti savo skolų – skelbiamas jos bankrotas.

Firmos bankroto procedūra – tai administratoriaus paskyrimas, firmos reorganizavimas ar sanavimas, siekiant išvengti likvidavimo arba įmonės likvidavimas. Įmonės bankroto procedūra gali būti taikoma neteismine ir teismine tvarka. Bankroto procedūros taikymas neteismine tvarka nustatomas šalims susitarus ir pasirašius taikos sutartį, jeigu tam sprendimui pritaria kreditoriai. Jeigu susitarti nepavyksta, bankroto klausimus nagrinėja teismas.

Pagrindas iškelti bankroto bylą yra kreditorių ieškinys, paduotas teismui, jei skolininkas nevykdo pasižadėjimų, arba paties skolininko pareiškimas dėl nemokumo. Nuostatos, kuriomis remiasi teismas, nagrinėdamas įmonės bankrotą: pirma, bankroto įstatymas vienodai taikomas individualiems verslininkams, firmos ir stambiems koncernams; antra, faktiškai siekiama kompromiso tarp skolininko ir jo kreditoriaus, skolininkui suteikiant galimybę išsaugoti biznį, be to, siekiama patenkinti ir kreditoriaus finansines pretenzijas.

Apžvelgsime bankroto proceso ypatybes Vakarų šalyse. JAV ir Vakarų Europos šalyse įsteigti specialūs įmonės bankroto teismai, gavę firmos skolininkės ar kreditorių pareiškimus dėl įmonės nemokumo ar pernelyg didelio įsiskolinimo, siunčia į įmonę skolininkę administratorių (ikiteisminio proceso laikotarpiu jis vadinamas sekvestoriumi). Jis faktiškai tampa firmos vadovu ir visiškai atsako už firmos gamybinę veiklą, kontraktų vykdymą ir pan.

Administratorius kartu su savo kanceliarijos darbuotojais bei samdytais iš šalies specialistais įvertina firmos turtą, nustato, ar užteks turimo turto administravimo bei teismo proceso išlaidoms apmokėti. Tik įvykdžius šią sąlyga, galima pradėti teismo procesą. Šį priemonė užkerta kelią firmų skolininkių aktyvų išgrobstimui. Lygiagrečiai atliekamas firmos techninio- ekonominio lygio įvertinimas, analizuojamas konkurencingumas, plėtros perspektyvos. Paskirtas administratorius teisme yra oficialus skolininko turto ir jo ūkinės veiklos atstovas, gina skolininko turtą nuo neteisėtų pretenzijų ir finansinių nuostolių, stengiasi gauti kuo daugiau lėšų pateiktiems ieškiniams patenkinti. Įstatymai suteikia valdytojui plačius įgaliojimus: jis gali užginčyti kreditorių ieškinius, nutraukti ar patvirtinti senus ir sudaryti naujus kontraktus, imti naujus kreditus, parduoti ar išnuomoti dalį skolininko turto, užsiimti pirkėjų paieška, priimti kitus sprendimus visais einamaisiais klausimais. Administratoriaus veiksmai negali pabloginti bankroto būklės, todėl juos kontroliuoja teismas bei kreditorių komitetas. Administratoriaus finansinė rizika didelė, nes jis atsako už naujas įmonės skolas bankroto procedūros metu.

Firmos nemokumo atveju Vokietijoje dažnai tarp skolininkų ir kreditorių sudaromos neformalios sutartys. Jos gali būti sudaromos iki bylos iškėlimo arba bylos metu. Kreditoriai atsisako dalies skolų su sąlyga, kad padėčiai pagerėjus, firma ims atsiskaitinėti su kreditoriais arba kad įmonės savininkai kelerius metus negaus divedendų už ūkinės veiklos rezultatus. Nepasirašius taikos sutarties, teismas numato galimybę taikyti sanavimo priemones, t.y. kitų ūkinių subjektų investicijų pagalba taikyti administracines, ekonomines bei finansines priemones, siekiant išvengti bankroto. Ieškoma juridinių bei fizinių asmenų, norinčių dalyvauti šios firmos sanavimo proceso. Vokietijoje taikomos įvairios sanavimo formos. Praktikuojama finansinio sanavimo forma, kai kreditoriai, įvertinę įmonės perspektyvas bei galimą pagerėjimą, atsisako dalies finansinių reikalavimų, pavyzdžiui, atideda mokėjimo terminus, išperka naujai išleistas akcijas.