Teisininkai

Rytų Europos šalyse įmonių bankroto procesai skelbiami palyginti neseniai. 1990 m. šalims išsivadavus iš suvalstybinto ir administracinio valdymo ir pradėjus vykdyti ekonomines reformas, daugelis valstybių įmonių patyrė finansinius sunkumus ir atsidūrė krizinėje būklėje. Trumpai apžvelkime kai kurių Rytų Europos šalių įmonių bankrotus.

Lenkijoje, prasidėjus ūkinėms reformoms, išryškėjo pirmieji bankroto požymiai valstybinėse pramonės įmonėse. 1991 m. Pasaulio bankroto ekspertai pareiškė, kad vienam trečdaliui Pramonės ministerijai  pavaldžių įmonių turėtų būti paskelbtas bankrotas. Tai reiškė, kad stambios valstybinės laivų statybos, žemės ūkio technikos, automobilių gamybos pramonės įmonės turi būti likviduotos. Tačiau valstybinių pramonėsįmonių masinis bankrotas, kaip buvo tikėtasi, neįvyko. Šalyje pradytos rengti įmonių veiklos normalizavimo programos, kūrėsi naujos struktūros, kurių tikslas – padėti bankrutuojančioms įmonėms. Pavyzdžiui, 1991 m. įkurta Pramonės plėtros agentūra ėmė rengti įmonių struktūrinių pertvarkymų programas, konsultuoti ir bendradarbiauti su valstybinėmis įmonėmis, kurios atsidūrė sunkioje finansinėje būklėje, tačiau išsaugojo realizavimo rinkas ir kontraktus su pirkėjais. Agentūra gali įmonę paremti finansiškai, kai padėtis įmonėje pradeda normalizuotis.

Lenkijoje veikia 1934 m. priimtas bankroto įstatymas. Kai teismas priima sprendimą dėl įmonės bankroto skelbimo, sudaroma įmonės likvidavimo komisija, skiriamas administratotius, patvirtinama bankroto proceso išlaidų struktūra. Administratoriaus darbą kontroliuoja įmonės steigėjas (Pramonės ir prekybos ministerija, jeigu bankrutuoja valstybinė įmonė) ir kreditoriai. Dažniausiai tarp kreditorių ir įmonės skolininkės pasirašoma taikos sutartis. Stambios valstybinės įmonės paprastai komercializuojamos ir tampa valstybinėmis akcinėmis bendrovėmis. Jeigu teismas priima sprendimą likviduoti bankrutavusią įmonę, su kreditoriais atsiskaitoma pardavus įmonės turtą. Likęs neparduotas turtas atitenka steigėjui. Įmonių likvidavimo procedūra gali užtęsti dvejus metus.1993 m. Lenkijoje priimtas įstatymas „Dėl įmonil ir bankų finansinės restruktūrizacijos“, kuris suteikė galimybę daugelį bankų ir valstybinių įmonių išlaisvinti nuo beviltiškų skolų.

Čekijos bankroto įstatymas, priimtas 1991 m., yra labai lojalus įmonių skolininkų atžvilgiu. Įmonei atsidūrus nemokumo būklėje ir paskelbus bankrotą, teismas skiria 3 minesių vadinamąjį įmonių gynybos laikotarpį. Šis terminas gali būti pratęstas iki įmonės taps moki. Per šį laikotarpį įmonei sudaromos ekonominės ir finansinės sąlygos reorganizuoti veiklą. Tokia priemonė leidžia sumažinti bankrutavusių įmonių skaičių. Pavyzdžiui, 1992 m. Čekijoje bankrutavo vos kelios dešimtys mažų ir vidutinių įmonių.

Vengrijoje įmonių bankroto įstatymas formaliai egzistuoja nuo 1986 m., tačiau praktikoje jis nebuvo taikomas.1991 m. priimtas naujas įmonių bankroto įstatymas, kuris supaprastino įmonių bankroto procedūrą bei valstybės organų funkcijas, vykdant įmonių sanavimą. Priėmus įstatyma, sparčiai padidėjo įmonių bankrotų skaičius. Vien tik 1992 m. buvo paskelbta 10 tūkst. įmonių bankrotų. 1993 m. įmonių bankrotų tempas nesumažėjo. Vyriausybė pripažino, kad pereinamuoju laikotarpių įmonės atsidūrė sunkioje finansinėje būklėje ir prapado realizavimo rinkas ne dėl savo kaltės, todėl likviduoti įmones yra neracionalu. 1993 m. buvo priimti įmonių bankroto įstatymo pakeitimai, kurie labai apribojo kreditorių teises įmonių bankroto proceso metu, taip pat akcentavo taikos sutarčių sudarymą tarp kreditorių ir įmonių skolininkų. Tokiu būdu bandyta išsaugoti ūkinius subjektus ir darbo vietas. Siekiant padėti bankrutuojančioms įmonėms, 1993 m. Vyriausybės ir Bankų asociacijos nutarimu buvo įkurta finansinė korporacija, kuriai pavesta „supirkti“ bankrutuojančių įmonių skolas. Už „supirktas“ įmonių skolas korporacija turi teisę savo nuosavybėn perimti įmonių skolininkų turtą ar vertybinius popierius.