Teisininkai

Dažnai pasitaiko, kai firmos ar verslininkai, siekdami išvengti visiško ar dalinio atsiskaitymo su kreditoriais, skelbia bankrotą. Teismas, nustatęs tyčinį bankrotą, išnagrinėja per metus sudarytus sandorius, nustato jų teisėtumą. Jeigu skolininkas bando nuslėpti savo finansines lėšas, toks žingsnis traktuojamas kaip nusikaltimas, o byla perduodama prokuratūrai. Turtas, perleistas pagal teismo pripažintus negaliojančius sandorius, skiriamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Siekiant užkirsti kelią įvairiems skolininko piktnaudžiavimams, bankroto įstatymai reformuojami. Pavyzdžiui, JAV universitetų absolventai, studijavę už valstybės skirtus kreditus, baigę mokslus dažnai paduodavo pareiškimus į teismą dėl bankroto. Jiems paprastaiskolos už mokslą būdavo dovanojamos. Šiuo metu bankroto įstatyme padarytos pataisos panaikino teismui galimybę atleisti buvusius studentus nuo tokių skolų mokėjimo.

Taigi normaliai funkcionuojant bankroto proceso teisinei sistemai, sudaromos sąlygos pagyvinti ekonomikos vystymąsi. Nesugebančių gaminti konkurencingos produkcijos firmų likvidavimas stiprina ekonominę aplinką, pašalina priežastis, didinančias nemokių firmų skaičių, padeda reguliuoti ūkinius santykius tarp firmų.

Įmonių bankroto įstatymą reikėtų vertinti kaip priemonę civilizuotai išspręsti skolininko ir kreditoriaus tarpusavio santykius. Tai yra vienas iš svarbiausių įstatymų, reguliuojančių ūkinių subjektų tarpusavio santykius rinkos sąlygomis.

Bankroto įstatymas taikomas valstybinėms ir privataus kapitalo visų rūšių įmonėms, kurių tipus numato Lietuvos respublikos įmonių įstatymas. Įmonių bankroto įstatyme išryškėja dvi pagrindinės tendencijos – įmonės veiklos tęstinumo galimybė ir kreditorių interesų apsauga.

Įmonę pripažinti bankrutuojančia gali tik teismas, o jeigu ji viešai pasiskelbia negalinti vykdyti finansinių įsipareigojimų – kreditorių susirinkimas.

Įmonė skolininkė ir kreditoriai, susitarę tarpusavyje, gali pasinaudot iįstatymo suteikta galimybe vykdyti neteisminę bankroto procedūrą. Tokią procedūrą vykdo kreditorių susirinkimas.

Iškėlus įmonės bankroto bylą, taip pat pradėjus neteisminę bankroto procedūrą, įstatymas numato galimybę pasirašyti taikos sutartį. Taikos sutartį tvirtina teismas. Taikos sutarties pasirašymas tarp skolininko ir kreditorių yra viena iš galimybių išsaugoti įmonės veiklą.

Įmonių bankroto įstatymas numato galimybę vykdyti įmonės reorganizavimą arba sanavimą, jeigu kreditoriai ir teismas nusprendžia, kad įmonės ekonominė ir finansinė padėtis nėra visiškai beviltiška ir kad atitinkamomis priemonėmis galima atstatyti įmonės mokumą. Reorganizavimo terminą nustato kreditorių susirinkimas, o sanavimo trukmę riboja įstatymas. Šių procedūrų ypatybė ta, kad pripažįstamas įmonės nemokumo faktas, tačiauneskelbiama, jog įmonė bankrutavo ir jai netaikomos tokios priemonės, kaip turto išpardavimas ir įmonės likvidavimas. Skolininkui suteikiama galimybė reorganizavimo ar sanavimo laikotarpiu sukaupti lėšų, kad galėtų grąžinti skolas kreditoriams. Vykdant reorganizavimo ar sanavimo procedūras, jeigu įmonė per tam tikrą laikotarpį įvykdo numatytus tikslus ir sąlygas, jos bankroto byla nutraukiama.

Skolininkas skelbiamas bankrutavusiu, jeigu nevykdomi įsipareigojimai, numatyti sanavimo plane, per nustatytą laiką neįvykdomi įsipareigojimai kreditoriams arba pripažįstama, kad sanavimas vyksta neefektyviai. Tokiu atveju įmonės bankroto byla atnaujinama ir nemoki įmonė likviduojama.

Likviduojant bankrutavusią įmonę, skolininkui taikomos ypatingos priemėnės – išparduodamas įmonės turtas ir drąžinamos skolos kreditoriams. Visičkai arba iš dalies patenkinus kreditorių finansinius reikalavimus, teismas pripažįsta, kad įmonė neskolinga.

Paskutinis teisinis bankrutavosios įmonųs likvidavimo aktas – jos išbraukimas iš įmonių rejestro.