Nušalinimo nuo darbo sąvoka
Įstatymai nepateikia nušalinimo nuo darbo sąvokos apibrėžimo. Šią spragą bando užpildyti darbo teisės teorija. Čia pateikiamos gan įvairios nušalinimo nuo darbo sąvokos, labiau akcentuojant tai vienus, tai kitus nušalinimo nuo darbo požymius.
Pavyzdžiui, 1990 m. A.Dambrausko, V.Nekrašo, I.Nekrošiaus parašytas darbo teisės vadovėlis „nušalinimas nuo darbo“ apibrėžiamas – „Nušalinimas nuo darbo – tai neleidimas darbuotojui eiti savo darbines pareigas, nemokant jam už tą laiką atlyginimo“. Minėto apibrėžimo trūkumas toks, kad čia nenurodoma jog nušalinimas yra laikinas.
V.Nekrašas straipsnyje „Nušalinimas nuo darbo tam įgaliotų organų reikalavimu“ pateikia tokią nušalinimo nuo darbo sąvoką: „Nušalinimas nuo darbo – tai įstatymų numatytais atvejais, pagal valstybės įgalioto organo pasiūlymą, arba be jo, įmonės administracijos duotas patvarkymas laikinai neleisti darbuotojui dirbti, eiti tarnybinių pareigų, sustabdant jam atlyginimo išmokėjimą, turintis tikslą pašalinti visuomenei kenksmingas pasekmes, kurios gali atsirasti jam toliau dirbant“
G.Derevianko straipsnyje „Transporto vairuotojų nušalinimas nuo darbo“ nušalinimą nuo darbo siūlo apibrėžti taip:
„Nušalinimas nuo darbo – darbuotojo asmeninių savybių sąlygotas, laikinas neleidimas jam vykdyti tarnybinių užduočių ar darbo funkcijos, siekiant žalingų pasekmių profilaktikos, lydimas darbo užmokesčio mokėjimo sustabdymo ir taikomas įstatyme numatytais atvejais“ .
1999 m. Viktoro Tiažkijaus, Ramūno Petravičiaus ir Gintauto Bužinsko parašytoje knygoje „Darbo teisė“ nušalinimas nuo darbo apibrėžiamas taip:
„Nušalinimas nuo darbo reiškia, kad laikinai sustabdomas darbo sutarties vykdymas, tai yra darbuotojas tam tikrą laiką neina savo darbo pareigų, o darbdavys už tą laiką nemoka jam darbo užmokesčio“.
Henrikas Davidavičius straipsnių rinkinyje „Darbo įstatymų komentaras“ nušalinimą nuo darbo siūlo apibrėžti taip:
„Nušalinimas nuo darbo yra tokia padėtis, kai darbdavys įstatymų numatytais atvejais savo iniciatyva arba valstybės įgaliotų institucijų (pareigūnų) nurodymu darbuotojui neleidžia dirbti ir būti darbo vietoje“ .
Šiame nušalinimo apibrėžime kaip ir anksčiau cituotame V.Nekrašo pasiūlytame nušalinimo apibrėžime nurodoma, kad nušalintam darbuotojui savo arba įgaliotų valstybės institucijų iniciatyva neleidžia dirbti darbdavys. Tačiau kartais gali būti ir taip, kad ne darbdavys, o pati valstybinio valdymo institucija nušalina nuo darbo darbuotoją. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 str. 1 d. 5 ir 7 p. (18) nustato, kad Lietuvos bankas turi teisę nušalinti banko valdybos narį ar banko administracijos vadovą. 2000 m. birželio 28 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 744 patvirtintų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nuostatų (42) 8.8. p., kur nustatyta minėtų tarnybų pareigūnų teisė maisto tvarkymo vietose neleisti dirbti asmenims, galintiems platinti užkrečiamąsias ligas.
Į H.Davidavičiaus pateiktą nušalinimo nuo darbo apibrėžimą įtrauktas anksčiau niekur darbo teisės literatūroje neaptartas, nors iš esmės gana teisingas nušalinimo nuo darbo bruožas: nušalinimo metu darbuotojui ne tik neleidžiama dirbti, bet ir būti darbo vietoje. Tai naujas ir gana įdomus bei svarbus pastebėjimas. Minėto nušalinimo nuo darbo požymio ypatumus aptarsime vėliau, nagrinėdami visus nušalinimo nuo darbo požymius.
Dabartinės Lietuvių kalbos žodynas terminą nušalinti apibrėžia taip: “Nušalinti, -a, -o – atleisti, pašalinti, (paprastai laikinai) iš (nuo) pareigų”.
LR DK 123 straipsnyje „Nušalinimas nuo darbo“ nėra pateikiama išsamaus apibrėžimo, kas tai yra nušalinimas nuo darbo. Tačiau Darbo kodekso komentare yra pateikiamas išsamesnis apibrėžimas.