Rengiantis nagrinėti bankroto bylą teisme, įmonės vadovas su pareiškimu teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus, ne vėliau kaip per 5 dienas nuo jų gavimo dienos pateikia teismui: įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus (kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai), paskutinių metų ir einamųjų metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinę atskaitomybę, informaciją apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus.
Projekto iniciatoriai siūlo rengiantis bankroto bylos nagrinėjimui teisme sugriežtinti vadovo civilinę atsakomybę dokumentų teismui pateikimo procese „Jeigu įmonės vadovas per 5 dienas nepateikia teismui nurodytų dokumentų, teismas arba teisėjas gali paskirti įmonės vadovui iki dešimties tūkstančių litų piniginę baudą“.Toks ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalies papildymas yra labai logiškas, nes tuo siekiama ne tik, sugriežtinti vadovo atsakomybę dokumentų teismui pateikimo procese, bet ir užkirsti kelią bankroto bylos iškėlimo vilkinimui, tuo pagreitinant ir patį bankroto procesą.
Norint išvengti normų prieštaravimų ir siekiant įstatymų suderinamumo siūloma bankroto įstatyme pakeisti žodžius „vyriausiąjį finansininką (buhalterį)“ ir įrašyti „vyriausiąjį buhalterį (buhalterį), įmonės apskaitos tarnybos (struktūros) padalinio vadovą“. Tokie pakeitimai, nors ir atrodo smulkmeniški, tačiau reikšmingi ir būtini, derinant ĮBĮ su kitais įmonių buhalterinę apskaitą reglamentuojančiais teisės aktais.
Priėmęs pateiktą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas turi imtis veiksmų, kuriais siekiama išsiaiškinti ir nustatyti tikrąją įmonės mokumo būklę, įmonės fiansinę padėtį (ar įmonė atitinka visus „nemokios įmonės“ požymius), kokia yra reali įmonės turto vertė, įmonės vykdomos veiklos perspektyvos, ar įmonės bankrotas yra savalaikis ir būtinas žingsnis. Tam, kad teismas galėtų objektyviai ir visapusiškai nustatyti faktines aplinkybes bei priimti pagrįstą ir teisingą sprendimą, ĮBĮ suteikia teismui plačias teises.
Viena iš jų yra ta, kad teismas gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali kviesti į teismą įmonės savininką, valdybos narius, vadovą, vyriausiąjį buhalterį ir kitus. Tačiau šioje vietoje įstatyme susiduriame su pateiktų asmenų konkretumo trūkumu, juk įmonėje per jos egzistavimo laikotarpį galėjo pasikeisti ne vienas savininkas, vadovas, buhalteris. Todėl projekte siūloma sukonkretinti ir labiau apibrėžti minėtųjų asmenų sampratą ir 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą išdėstyti taip „kviesti į teismą įmonei iki bankroto bylos iškėlimo apskaitos paslaugas teikusios įmonės vadovą, įmonės savininką (savininkus), valdybos narius, vadovą, vyriausiąjį buhalterį (buhalterį), įmonės apskaitos tarnybos (struktūros) padalinio vadovą ir kitus atsakingus darbuotojus, neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu buvo nutrauktos su jais darbo sutartys, jeigu jie buvo atleisti iš darbo per 12 mėnesių iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienos, ir reikalauti iš jų raštiškų paaiškinimų, susijusių su bankroto bylos iškėlimu.
Šie asmenys gali būti svarbūs pateiktų teismui dokumentų ir juose esančių duomenų pakankamumui, atitikimui faktinei situacijai bei kitoms faktinėms aplinkybėms nustatyti, todėl būtina konkrečiai juos įvardinti ir apibrėžti, siekiant išvengti daugiareikšmiškumo.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimas teisme neturi įtakos vykdymo proceso eigai. Tačiau pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos), remiantis šiais vykdomaisiais dokumentais, gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas, taikytos laikinos apsaugos priemonės panaikinamos. Taigi, šioje vietoje susiduriame su CPK ir ĮBĮ straipsnių kolizija. Tačiau šioje vietoje projekto rengėjai palieka galioti ir ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nekeičia, vertinant ją kaip tikslingą ir reikalingą. Be to, „panašus teisinis reguliavimas yra ir kitose valstybėse, pavyzdžiui, pagal JAV Bankroto kodekso 362 straipsnį, padavus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, skolų išieškojimas (galimos nedidelės išimtys) iš bankrutuojančios įmonės automatiškai sustabdomos“.
Praktikoje pasitaiko atvejų, kai bankroto bylų iškėlimą galima vilkinti dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse neaptartų įmonių bankroto proceso ypatumų. Atsižvelgiant į tai, projekte siūloma, kad prireikus teismas galėtų skirti tik vieną parengiamąjį teismo posėdį ir jį skirdamas neturėtų viršyti maksimalaus 2 mėnesių termino, nustatyto ĮBĮ, per kurį vėliausia gali būti iškelta bankroto byla. Tuo tikslu siūloma patikslinti ĮBĮ 9 straipsnio 4 dalį nuostata, „jei teismas nusprendžia rengiantis nagrinėjimui teisme skirti parengiamąjį teismo posėdį, tai jis gali būti tik vienas“. Skirdamas parengiamąjį teismo posėdį teismas privalo laikytis šioje dalyje nurodytos nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti priėmimo terminų.
Vertinant šią papildomą nuostatą, reiktų pabrėžti, kad ji teigiamai veiktų patį bankroto procesą, nes būtų išvengta bankroto bylų iškėlimo vilkinimo, tačiau kita vertus, toks projekto siūlymas sunkiai įgyvendinamas praktikoje. Todėl siūlyčiau ĮBĮ palikti CPK 229 straipsnyje suformuluotą nuostatą, jog „ paprastai bylai nagrinėti teisme pasirengiama vieno parengiamojo teismo posėdžio metu, tačiau išimtiniais atvejais arba matydamas, kad byloje gali būti sudaryta taikos sutartis, teismas turi teisę <…>paskirti antrojo parengiamojo posėdžio datą“.
ĮBĮ nustato 1 mėnesio terminą, per kurį teismas turi išnagrinėti pateiktą pareiškimą, pareikalauti papildomų dokumentų, duomenų, informacijos bei atsakingų įmonės darbuotojų ir valdymo organų narių paaiškinimų, išsiaiškinti faktines aplinkybes dėl įmonės finansinės padėties ir priimti sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo ar neiškėlimo.
Gauto pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo termino ribojimas padeda išvengti bankroto proceso pradžios vilkinimo, bet gali būti kliūtis visapusiškai tinkamai atlikti minėtus veiksmus (kokybiškai atlikti įmonės auditą, objektyviai įvertinti įmonės turtą (nustatyti rinkos vertę) bei nustatyti kitas bylai reikšmingas aplinkybes), todėl ĮBĮ suteikia teismui teisę išimtiniais atvejasi pratęsti minėtą terminą dar iki 1 mėnesio. Manoma, kad įstatyme numatytas maksimalus 2 mėnesių terminas yra pakankamas peržiūrėti ir įvertinti gautų pareiškimų (jų priedų nuorašų) pagrįstumą ir teismui priimti nutartį iškelti įmonei bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti, todėl projekte nėra keičiamas.
Be to paliekama galioti nuostata „jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu yra gautas pareiškimas iškelti restruktūrizavimo bylą ir teismo nutartis iškelti bankroto bylą dar nepriimta, pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimas atidedamas tol, kol bus priimta teismo nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją iškelti“ . Tokia nuostata suprantama, kaip teigiamas reiškinys ir dėl to nekeičiama, nes taip įstatymo leidėjas vienareikšmiškai suteikia pirmenybę įmonės veiklos tęstinumui išsaugant verslą ir darbo vietas, t.y. įmonę restruktūrizuojant.