Tikslus ir konkretus bei išsamus šios sąvokos pateikimas yra labai svarbus bankroto procedūrų reglamentavimui, nes nemokumas ir sudaro pagrindą bankroto bylos iškėlimui bei yra pradinė bankroto inicijavimo sąlyga.
Ankstesniuose bankroto įstatymuose pateikta nemokumo sąvoka yra daug siauresnė, nekonkreti, apibrėžiama, kaip būsena , kuomet įmonės finansiniai įsipareigojimai lygūs jos turto vertei arba ją viršija.
Įstatymiškai reglamentuojama įmonių nemokumo sąvoka buvo vis griežtinama su kiekvienu naujai priimtu bankroto įstatymu. To priežastis – siekimas „suteikti maksimalias galimybes bankrutuojančių įmonių veiklos tęstinumui užtikrinti, su bankrutuojančiomis įmonėmis susijusių rinkos dalyvių (potencialiems) nuostoliams sumažinti ar bankrutavusių įmonių pabaigos (likvidavimo) problemoms spręsti“.
Skirtingai nei 1992 ir 1997 metų ĮBĮ redakcijose, 2001 metų bankroto įstatyme aiškiai nustatyta, kad praleistų įsipareigojimų dydis lyginamas su įmonės turto verte, kuri yra apskaityta įmonės balanse, t.y. jog bankroto byla įmonei gali būti iškelta tik tada, kai pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Ši sąlyga, visų pirma, yra priimtinesnė patiems kreditoriams, nes skolų bei turto santykio rodiklis yra tiksliai apibrėžtas (bendra pradelstų įmonės įsipareigojimų (įmonės skolų) suma įmonės kreditoriams turi viršyti ½ įmonės turto vertės). O tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovui ir savininkams kreditoriai gali anksčiau priminti apie galimas pasekmes, priversti juos intensyviau ieškoti sprendimų nepalankiai susiklosčiusioms ūkinės veiklos aplinkybėms, pakeisti bei sudaryti palankesnes ir savalaikes turto išsaugojimo sąlygas.
Tačiau, kaip rodo praktika, net ir ši nuostata įmonės nuo bankroto gali neapsaugoti, nes pajusti grėsmingus bankroto simptomus nėra lengva. Žinoma, aukščiau minėtos nuostatos tikslas – nėra apsaugoti nuo bankroto, tačiau leidžia anksčiau pradėti bankroto procedūrą, kol įmonė dar turi turto atsiskaitymui su kreditoriais.