Vokietijoje praktikuojamas sanavimas perdavimo būdu, kai įmonė perduodama dalimis arba net neišskaidyta tretiesiems asmenims. Sanavimas perdavimo būdu reiškia, kad įmonė yra perduodama fiziniams ar juridiniams asmenims teismo proceso metu. Kreditoriai paprastai nesuinteresuoti įmonės likvidavimu, nes sanavimas padeda jiems atgauti didesnę dalį skolų, negu likvidavus įmonę ir išpardavus jos turtą.Sanuojant perdavimo būdu, atsiranda galimybė išsaugoti gamybinės sistemos struktūras, darbo vietas. Įmonės turto valdymas vyksta vadovaujantis bankrotą reglamentuojančiais aktais. Administratorius, pardavęs dalį įmonės turto, patenkina dalį kreditorių reikalavimų tokia pačia tvarka kaip ir likviduojant įmonę. Toliau pertvarkoma įmonės veikla: imami nauji kreditai, už kuriuos atsiskaitoma iš įmonės komercinio pelno, plėtojama gamyba.
Bankrutuojančių firmų perėmėjų paprastai ieškoma tarp konkurentų. Perimančioji (nauja) įmonė gali būti suformuota iš buvusių steigėjų ar savininkų arba iš įmonės darbuotojų.
Bankroto vykdytojas turi įsitikinti, kad perimanti įmonė yra moki ir sugebės užtikrinti jai pateiktų įsipareigojimų vykdymą. Perimančioji įmonė perima daugumąpersonalo, nuperka prekių tsargų, perima nebaigtus darbus ir pusfabrikačius. Be to, parduodamos gamybos priemonės ir nekilnojamas turtas. Jeigu pirkti nekilnojamąjį turtą ir gamybos priemones naujai įmonei yra rizikinga, gali būti taikoma nuomos sutartis su pirmumo teise išpirkti. Kia tik parengiamos teisinės ir ekonominės įmonės perdavimo tretiesiems asmenims sąlygos, įmonė parduodama naujiems šeimininkams. Atitinkama įmonės turto dalis paverčiama pinigais ir iš tos sumos pagal kvotas iš dalies atsiskaitoma su kreditoriais. Bankrutuojančios įmonės sanavimas perdavimo būdu, prasidėjus bankroto teismo procesui, sudaro vienintelę galimybę išlaikyti gamybinius pajėgumus, darbo vietas. Sanavimo metu pasiekus sanavimo projekte numatytus tikslus, sanavimas baigiamas ir įmonės bankroto bylos nagrinėjimas nutraukiamas.
Jei nepasiseka rasti perimančios įmonės, vykdytojas turi teisę likviduoti įmonę teismo proceso metu. Įmonės likvidavimo procesas paprastai trunka ktverius metus. Pardavus įmonės turtą ir sukaupus likvidžių lėšų, kreditoriams pagal įstatymo numatytas kvotas grąžinamos skolos. Jiems grąžinama nuo 15 iki 30 proc. ieškinių reikalavimų sumos. Šis dydis gali truputį keistis. Likvidavus įmonę, skolininkas atleidžiamas nuo visų likusių nepatenkintų pasižadėjimų, o tai reiškia, kad jis nutraukia ūkinę veiklą.
Užsienio šalyse plačiai taikomas kitas būdas kreditorių reikalavimams patenkinti – skolininko ūkinės veiklos ir turto reorganizavimas. Todėl bankroto bylų teismų praktikoje kaip likvidavimo alternatyva paprastai nagrinėjama įmonės ūkinės veiklos reorganizavimo galimybė. Teismas gali priimti sprendimą dėl įmonės reorganizavimo su sąlyga: kad yra galimybė atstatyti įmonės mokumą; kad realizavus dalį įmonės turto, bus galima bent iš dalies apmokėti kreditorių skolas nenutraukiant ūkinės veiklos. Įmonės reorganizavimo procedūroje numatomi trys svarbiausieji etapai:
pirmasis – reorganizavimo projekto sudarymas;
antrasis – kreditoriai priima projektą, kurį po to patvirtina teismas;
trečiasis – parengtos strategijos įgyvendinimas.
Reorganizavimo projektas apiforminamas kaip snadoris tarpininkaujant teismui. Numatomi kreditorių ieškinių patenkinimo terminai ir laipsnis. Jeigu ne mažiau kaip pusė kreditorių pritaria reorganizavimo projektui, teismas tvirtina jį. Projekto patvirtinimas teisme reiškia teisminio nagrinėjimo pabaigą ir atleidžia skolininką nuo visų numatytų pasižadėjimų. Kreditoriai gali tęsti savo veiklą, o visuomenė išsaugo gamybos vienetą. Vakarų specialistų nuomone, tai labiausiai racionali firmų bankroto išsprendimo forma.
Ieškinių patenkinimo eilė ir tvarka yra vienas svarbiausių bankroto įstatymų bruožų. Pirmiausia tenkinami įkaitu garantuoti kreditorių reikalavimai. Jei užstato vertė viršija už jį gautą sumą, dalis, likusi padengus skolą, skiriama sumokėti neįvykdytiems įsipareigojimams. Kai ieškinio suma virčija užstato vertę, jo neatlyginta dalis tenkinama bendrąja tvarka kaip ir kitų ieškinių. Po to sumokamos visos teismo ir administracinės bylos išlaidos; patenkinami reikalavimai dėl neapmokėtų prekių, pateiktų per laikotarpį nuo bankroto įmonei iškėlimo, taip pat kiti reikalavimai, kylantys dėl sprendimų kuriuos priėmė administrtorius bylos nagrinėjimo metu.
Trečioje eilėje tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą. Toliau – kreditorių ir skolininkų ieškiniai. Paskiausiai – savininkų (privilegijuotų akcijų laikytojų) ir paprastų akcininkų interesai. Jeigu kurios nors grupės ieškinių negalima visiškai patenkinti, jie turi būti patenkinti vienodu lygiu.
Ypač humaniškas JAV įmonių bankroto įstatymas skolininkų atžvilgiu. Jis remiasi nuostata – padėti bankrutuojančiai firmai ar verslininkui, o ne žlugdyti jį. Jeigu bankrutuoja individualus verslininkas, už pasižadėjimus atsakantis visu savo turtu, įstatymas palieka jam griežtai apribotą, bet gana didelę asmeninio turto dalį, kurios negalima nusavinti skoloms padengti. Nenusvinamas butas, kurio rinkos kaina neviršija tam tikro lygio, nebrangi transporto priemonė, baldai, namų apyvokos ir asmeniniai daiktai įnašai į pensijų fondą.
Teismas, nagrinėdamas bankroto bylą, stengiasi padėti atsikratyti skolų naštos, kuri atsirado dėl verslo nesėkmės ar susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, ir sudaro skolininkui sąlygas pradėtiveiklą iš naujo. JAV firmų bankrotą tiriančios kompanijos „Dun and Bradstreet“ duomenimis, nuo 25 iki 50 proc. bankroto bylų dažniausiai laimi skolininkas – skolos dovanojamos, jeigu jos nėra labai didelės. Kreditoriai neturi teisės persekioti savo skolininkų, jeigu teismas paskelbė, kad skola dovanojama. Tačiau jei firma ir toliau lydi nesėkmės, ji neturi teisės vėl skelbti bankroto šešerius metus.